„Džesmina“ – vienas rimčiausių Woody Alleno filmų ir pribloškianti Cate Blanchett vaidyba


Po Vidurnakčio Paryžiuje (Midnight in Paris, 2011) scenaristinio triumfo, kuriame Woody Allenas greičiausiai sąmoningai nusprendė niveliuoti aktorių vaidmenis, mūsų visų mylimas egocentriškas, ko gero, savo malonumui sukūrė neįpareigojančią juostą Į Romą su meile (To Rome with Love, 2012). Bet štai praėjo dar metai, ir atėjo eilė Džesminai (Blue Jasmine, 2013). Visiškai priešingai nuo Vidurnakčio Paryžiuje, čia visas dėmesys koncentruojasi ties aktoriais, o centre, žinoma, atsiduria nepakartojama Cate Blanchett.

Netgi perkopės per 40 sukurtų filmų skaičių, Woody Alleno lieka ištikimas savo ilgametei tradicijai pradėti filmą nuo juodame ekrane atsirandančių titrų. Ši žavi smulkmena tapo neatmainomu atributu ir puikiai žinoma ne vien jo filmų gerbėjams. Juk taip smagu, sėdint kino teatro salėje, keletą akimirkų spėlioti ką gi šiais metais mums paruošė savo produktyvumu garsėjantis filmų kūrėjas.

Šį kartą filmo siužetas ne itin pasižymi originalumu, kažką panašaus jau esame matę tikrai ne vieną kartą, tačiau Cate Blanchett pavyko sukurti ypatingai nuoširdų vaidmenį. Buvusi įvaikinta Džes augo kartu su įseserę Džindžer. Būdamos skirtingos kaip diena ir naktis jos ilgainiui užėmė vietas visiškai priešingose polių pusėse. Jei vėjavaikė ir nutrūktgalvė Džindžer (Sally Hawkins) dažniausiai pasitenkindavo tuo, ką turi, Džesminai visada reikėjo daugiau. Taigi norėdama užsitikrinti savo Miss Perfect titulą, paskutiniais studijų metais Džes sutiko perspektyvų verslininką Halą ir nesvarstydama iškeitė antropologės diplomą į „tinkamos žmonos“ vaidmenį.

Nuo to laiko jos gyvenimas virto nuolat skambančia Blue Moon melodija, o kasdienybę sudarė gausūs aukštuomenės pokyliai bei jogos treniruotės. Nieko keisto, kad, nors ir ne be savo kaltės, staiga atsidūrusiai priimtino gyvenimo užribyje Džes pakrinka nervai. Paties Džes žodžiais tariant: „Nerimas, košmarai, nervų pakrikimas… Žmonės gali iškęsti tiek daug, kol neišeina į gatves ir pradeda rėkti“.  Kurį laiką gydytai šoko terapija, Džesminai tenka persikelti iš Niujorko į San Franciską pas daug kukliau gyvenančią Džindžer.

Apskritai vaidmenys Woody Alleno filmuose visada teigiamai atsiliepdavo aktorių karjeroms ir šis kartas ne išimtis. Cate Blanchett puikiai pavyko pavaizduoti pasimetusią, nervinių priepuolių kamuojamą moterį, savaip besistengiančią sugražinti gyvenimą į jai įprastą vagą. Šiame apdovanojimų sezono etape jai netgi pranašaujama Oskaro statulėlė. Kol kas apie tai kalbėti dar anksti, tačiau jeigu taip atsitiktų, įvertinimas būtų tikrai pelnytas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: